Dovilų (Gedminų) piliakalnis

7°C
Dovilai, Klaipėdos r.
Klausyti
Maršrutai

Mažiau nei 3 km nuo Dovilų miestelio centro, dešiniajame Minijos krante, stūkso legendomis apkaišytas Dovilų piliakalnis. Senovinei kuršių Pilsoto žemei priskiriamas objektas vadintas ir Pilale, Pelutės kalnu, Auškalniu, Muškalniu, Dovilų, Ruslių, Gedminų vardais.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas piliakalnis iš rytų, pietų ir pietvakarių apjuostas šaltiniuotos pelkės. Kalno aikštelė keturkampė, pailga pietvakarių–šiaurės rytų kryptimi. Jos pietvakariniame ir šiauriniame kraštuose supilti pylimai. Šlaitai statūs, 9 m aukščio, apaugę lapuočiais medžiais.

Antrojo pasaulinio karo metu piliakalnis buvo įtrauktas į Klaipėdos gynybos sistemą, jo aikštelės rytiniame krašte iškastas apkasas, pylimuose įrengtos betoninės kulkosvaidininkų vietos – vadinamieji Kocho bunkeriai, į pašlaites remiasi prieštankinis griovys su pylimu. Vokiečių apkasai apardė rytinį aikštelės kraštą ir abu pylimus.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1930 m. atliko Karlas Engelis, 1966 m. – Lietuvos istorijos institutas. Apie archeologinių tyrimų metu rastą kultūrinį sluoksnį duomenų nėra.

Vienas iš padavimų apie Dovilus susijęs su pilies valdovu Dovilanu, kuris narsiai kovėsi su krašte pasirodžiusiais kryžiuočiais. Į rytus nuo Dovilano pilies buvo šventykla, apaugusi ąžuolais. Kai kurie šaltiniai teigia, kad XIV a. pradžios kryžiuočių ordino dokumentuose Dovilų pilis minima kaip vienas lietuvių žemių objektų. 1304 m. laikomi gyvenvietės įkūrimo pradžia.

Kita prieš Antrąjį pasaulinį karą užrašyta istorija – apie piemenis, radusius kalne urvą ir nuleidusius mažiausią draugą ieškoti lobių. Piemenukas urvo gale priėjo vartus, už kurių sutiko senį. Šis pavaišino gardžiais valgiais ir aprodė aukso rūmus, tik liepė apie tai nieko nepasakoti. Po trijų dienų vaikas grįžo namo, bet, prasitaręs apie matytą lobį, prarado žadą.

Legendose taip pat kalbama apie kalne pasirodančius vaiduoklius, sergstinčius užburtus turtus, užkeiktas mergaites, besivaidenančius begalvius žirgus, paslaptingas geležines duris. Apie Dovilų piliakalnio paslaptis yra rašęs ir pats dr. Jonas Basanavičius: esą dar 1830 m. piliakalnyje geležinių durų viršus buvo matomas, o 1883 m. trys vienuolės, po pamaldų eidamos, piliakalnyje išvydo žirgą be galvos. Viena jų nuo tos dienos sunkiai ir ilgai sirgusi.

Dovilų (Gedminų) piliakalnis

Dovilai, Klaipėdos r.

Mažiau nei 3 km nuo Dovilų miestelio centro, dešiniajame Minijos krante, stūkso legendomis apkaišytas Dovilų piliakalnis. Senovinei kuršių Pilsoto žemei priskiriamas objektas vadintas ir Pilale, Pelutės kalnu, Auškalniu, Muškalniu, Dovilų, Ruslių, Gedminų vardais.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas piliakalnis iš rytų, pietų ir pietvakarių apjuostas šaltiniuotos pelkės. Kalno aikštelė keturkampė, pailga pietvakarių–šiaurės rytų kryptimi. Jos pietvakariniame ir šiauriniame kraštuose supilti pylimai. Šlaitai statūs, 9 m aukščio, apaugę lapuočiais medžiais.

Antrojo pasaulinio karo metu piliakalnis buvo įtrauktas į Klaipėdos gynybos sistemą, jo aikštelės rytiniame krašte iškastas apkasas, pylimuose įrengtos betoninės kulkosvaidininkų vietos – vadinamieji Kocho bunkeriai, į pašlaites remiasi prieštankinis griovys su pylimu. Vokiečių apkasai apardė rytinį aikštelės kraštą ir abu pylimus.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1930 m. atliko Karlas Engelis, 1966 m. – Lietuvos istorijos institutas. Apie archeologinių tyrimų metu rastą kultūrinį sluoksnį duomenų nėra.

Vienas iš padavimų apie Dovilus susijęs su pilies valdovu Dovilanu, kuris narsiai kovėsi su krašte pasirodžiusiais kryžiuočiais. Į rytus nuo Dovilano pilies buvo šventykla, apaugusi ąžuolais. Kai kurie šaltiniai teigia, kad XIV a. pradžios kryžiuočių ordino dokumentuose Dovilų pilis minima kaip vienas lietuvių žemių objektų. 1304 m. laikomi gyvenvietės įkūrimo pradžia.

Kita prieš Antrąjį pasaulinį karą užrašyta istorija – apie piemenis, radusius kalne urvą ir nuleidusius mažiausią draugą ieškoti lobių. Piemenukas urvo gale priėjo vartus, už kurių sutiko senį. Šis pavaišino gardžiais valgiais ir aprodė aukso rūmus, tik liepė apie tai nieko nepasakoti. Po trijų dienų vaikas grįžo namo, bet, prasitaręs apie matytą lobį, prarado žadą.

Legendose taip pat kalbama apie kalne pasirodančius vaiduoklius, sergstinčius užburtus turtus, užkeiktas mergaites, besivaidenančius begalvius žirgus, paslaptingas geležines duris. Apie Dovilų piliakalnio paslaptis yra rašęs ir pats dr. Jonas Basanavičius: esą dar 1830 m. piliakalnyje geležinių durų viršus buvo matomas, o 1883 m. trys vienuolės, po pamaldų eidamos, piliakalnyje išvydo žirgą be galvos. Viena jų nuo tos dienos sunkiai ir ilgai sirgusi.

Palikite komentarą
El. paštas

Komentaras*

Siųsti
Komentaras išsiųstas sėkmingai!