Eketės (Kalotės) piliakalnis

10°C
Kretingalė, Klaipėdos r.
Klausyti
Maršrutai

Prie pat Klaipėdos, ten, kurį į Dangę įteka Eketės upelis, stūkso vienas garsiausių ir bene didžiausias Vakarų Lietuvoje kuršių piliakalnis – Eketė. Senovės metraščiai piliakalnį vadina Akute (Akutte), Ekite. Piliakalnis, užtvenkus Eketę, atsidūrė ties užtvanka, nuo kurios jis ir pasiekiamas.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas Eketės piliakalnis – stačiais, 8–9 m aukščio šlaitais. Piliakalnio viršuje – netaisyklingo kvadrato formos erdvi aikštelė bei ją iš šiaurinės pusės juosiantis puslankio formos aukštas pylimas. Yra ir antro pylimo liekanų, o archeologiniai tyrimai rodo, kad būta ir dar trijų. Toks įtvirtinimų ruožas leidžia manyti, kad čia stovėjusi kuršių pilis (minima 1253 m. Kuršo dalybų dokumente) buvo svarbus objektas. Piliakalnio dydis taip pat sufleruoja, kad čia būta įtvirtinto miesto centro. 1285 m. istoriniuose šaltiniuose minima Eketės (Akute, Acheté) vietovė. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio mažiausiai 6 ha plote yra senosios gyvenvietės pėdsakų.

Eketės piliakalnis plačiai tyrinėtas. 1972 m. Lietuvos istorijos institutas, kurio ekspedicijai vadovavo Algimantas Merkevičius, aikštelės rytinėje dalyje ištyrė 240 kv. m plotą ir aptiko radinių bei statinių liekanų turtingą kultūrinį sluoksnį. Tarp radinių – apie dirbtuvių vietą liudijantys geležiniai amatininko įrankiai, įtveriamasis strėlės antgalis, Romos monetos, gintarinis verpstukas, stikliniai karoliai, moliniai audimo staklių pasvarai. Jie bei lipdyta lygi, grublėta ir žiesta keramika rodo, kad piliakalnyje buvo nuolat gyvenama daugiau nei tūkstantmetį. Storas kultūrinis sluoksnis yra ir piliakalnio gyvenvietėje, tyrinėtoje 1972 m. ir vėliau. Tiesa, dar netyrinėtas puslankio formos didysis pylimas.

Piliakalnio rytiniai ir pietiniai šlaitai XX a. 8 dešimtmečio pradžioje įrengus tvenkinį pradėjo griūti. 1994, 1996–1997 m. piliakalnis buvo tvarkomas. Stabilizuoti griūvantys šlaitai, sutvarkyti želdiniai. Piliakalnis apaugęs nukirstų krūmų atžalomis, išorinis pylimo šlaitas – lapuočiais.

Tarp sklandančių padavimų – istorija apie tai, kad gindamiesi nuo rusų ir prūsų piliakalnį kepurėmis supylė švedai. Kita legenda – apie turtingą čia buvusią kryžiuočių pilį, kuri prasmego be pėdsakų. Manoma, kad čia buvo baltų šventovė, kurioje būdavo aukojama Perkūnui.

Eketės (Kalotės) piliakalnis

Kretingalė, Klaipėdos r.

Prie pat Klaipėdos, ten, kurį į Dangę įteka Eketės upelis, stūkso vienas garsiausių ir bene didžiausias Vakarų Lietuvoje kuršių piliakalnis – Eketė. Senovės metraščiai piliakalnį vadina Akute (Akutte), Ekite. Piliakalnis, užtvenkus Eketę, atsidūrė ties užtvanka, nuo kurios jis ir pasiekiamas.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas Eketės piliakalnis – stačiais, 8–9 m aukščio šlaitais. Piliakalnio viršuje – netaisyklingo kvadrato formos erdvi aikštelė bei ją iš šiaurinės pusės juosiantis puslankio formos aukštas pylimas. Yra ir antro pylimo liekanų, o archeologiniai tyrimai rodo, kad būta ir dar trijų. Toks įtvirtinimų ruožas leidžia manyti, kad čia stovėjusi kuršių pilis (minima 1253 m. Kuršo dalybų dokumente) buvo svarbus objektas. Piliakalnio dydis taip pat sufleruoja, kad čia būta įtvirtinto miesto centro. 1285 m. istoriniuose šaltiniuose minima Eketės (Akute, Acheté) vietovė. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio mažiausiai 6 ha plote yra senosios gyvenvietės pėdsakų.

Eketės piliakalnis plačiai tyrinėtas. 1972 m. Lietuvos istorijos institutas, kurio ekspedicijai vadovavo Algimantas Merkevičius, aikštelės rytinėje dalyje ištyrė 240 kv. m plotą ir aptiko radinių bei statinių liekanų turtingą kultūrinį sluoksnį. Tarp radinių – apie dirbtuvių vietą liudijantys geležiniai amatininko įrankiai, įtveriamasis strėlės antgalis, Romos monetos, gintarinis verpstukas, stikliniai karoliai, moliniai audimo staklių pasvarai. Jie bei lipdyta lygi, grublėta ir žiesta keramika rodo, kad piliakalnyje buvo nuolat gyvenama daugiau nei tūkstantmetį. Storas kultūrinis sluoksnis yra ir piliakalnio gyvenvietėje, tyrinėtoje 1972 m. ir vėliau. Tiesa, dar netyrinėtas puslankio formos didysis pylimas.

Piliakalnio rytiniai ir pietiniai šlaitai XX a. 8 dešimtmečio pradžioje įrengus tvenkinį pradėjo griūti. 1994, 1996–1997 m. piliakalnis buvo tvarkomas. Stabilizuoti griūvantys šlaitai, sutvarkyti želdiniai. Piliakalnis apaugęs nukirstų krūmų atžalomis, išorinis pylimo šlaitas – lapuočiais.

Tarp sklandančių padavimų – istorija apie tai, kad gindamiesi nuo rusų ir prūsų piliakalnį kepurėmis supylė švedai. Kita legenda – apie turtingą čia buvusią kryžiuočių pilį, kuri prasmego be pėdsakų. Manoma, kad čia buvo baltų šventovė, kurioje būdavo aukojama Perkūnui.

Palikite komentarą
El. paštas

Komentaras*

Siųsti
Komentaras išsiųstas sėkmingai!