Šarnelės piliakalnis su gyvenviete

Prie pat ilgo, vienkieminėmis sodybomis garsėjančio Šarnelės kaimo rasite to paties pavadinimo piliakalnį, dar vadinamą Švedkalniu. Manoma, kad ant piliakalnio kadaise stovėjusi Šarnelės pilis ir Gardų pilis (Žemaičių Kalvarijos piliakalnis) tikriausiai priklausė tai pačiai kuršių Ceklio žemės pilių apygardai.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas objektas įrengtas aukštumos pietrytiniame pakraštyje esančioje kalvoje, prie buvusios plačios pelkės. Iš pietų, rytų ir vakarų piliakalnį supa šlapios pievos. Šlaitai statūs, 13–15 m aukščio. Aikštelė trapecinė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 50 m ilgio, 30 m pločio šiauriniame gale, 37 m – pietiniame. Joje rasta lygios keramikos. Šiauriniame krašte supiltas 30 m ilgio, 4,5 m aukščio, 35 m pločio pylimas, kurio išorinis 11 m aukščio šlaitas leidžiasi į 35 m pločio, 5 m gylio griovį 12 m pločio dugnu. Piliakalnis apardytas arimų, aikštelės viduryje iškasta duobė. Šlaitai apaugę lapuočiais, aikštelė dirvonuoja. Šiauriniame šlaite į pylimą įrengti laiptai.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1964 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. 2006 m., rekonstruojant kelią, žvalgomųjų ekspedicijų kolekcijas papildė nauji radiniai. Aptiktas vertingas senovinės Šarnelės gyvenvietės II kultūrinis sluoksnis su židiniais, įvairia keramika, geležies gargažėmis bei kitomis gamybos ir buities liekanomis. Pagal aptiktą grublėtąją bei žiestąją keramiką gyvenvietė priskiriama I tūkstm. antrosios pusės ir II tūkstm. pradžios laikotarpiui. Visai greta – ir alkvietės, arba šventovės, pėdsakai.

Pats Šarnelės kaimas minimas nuo 1575 m., o 1651–1842 m. čia buvo dominikonų dvarelis. Šiame kaime gimė, netoliese ir palaidotas tragiško likimo poetas Vytautas Mačernis, savo vaikystės vietas aprašęs eilėraščiuose. Šiandien jos žymimos į žemę įleistomis „Akmeninėmis vizijomis“.

Kraštotyrininkas Juozas Mickevičius surinko ne vieną Švedkalnio legendą. Pasakojama, kad iš rytų pusės kalne buvusi ola, į kurią kelioms dienoms įlįsdavo ganomos kiaulės. Kartais ant knyslių jos išsinešdavo sudūlėjusių drabužių liekanų. Šunys ir katės, taip pat ir žmonės olos vengdavę. Kita istorija – apie piliakalnio viršuje buvusią duobę – įėjimą į požemius. Į tą skylę įleisdavę ant pavadžio pririštą akmenį. Jis ilgai skambėdavęs lyg į akmenį, lyg į cementą atsimušdamas.