Veiviržėnų (Vilkių) piliakalnis

20°C
Veiviržėnai, Klaipėdos r.
Klausyti
Maršrutai

Abipus Veiviržo upės esantis Veiviržėnų miestelis minimas nuo XIII a. Tai vienas vaizdingiausių Klaipėdos rajono kampelių, kurio banguotą reljefą raižo ne tik vienas didžiausių Minijos intakų, bet ir nuo jo atsišakojantys upeliai. Miestelio pradžia – čia pat, aukštumos kyšulyje, esantis piliakalnis. Jis žinomas ir Vilkių vardu.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas objektas vienintelis Klaipėdos rajone turi įtvirtintą papilį, esantį į rytus nuo piliakalnio. Papilys – tai įtvirtinta piliakalnio papėdės gyvenvietė, kurios įtvirtinimai gerokai galingesni už paprastos papėdės gyvenvietės įtvirtinimus. Papilius paprastai įrengdavo vietoje, kuri būdavo apsaugota gamtinių kliūčių – pvz., aukštumoje šalia piliakalnio. Papiliuose daugiausia gyvendavo amatininkai, taip pat – pirkliai.

Paties piliakalnio aikštelė vidutinio dydžio, trapecijos formos, su pylimu rytiniame gale. Keturkampė pylimo aikštelė nuo aukštumos pusės juosiama griovio, pietinėje pusėje būta dar ir pylimėlių. Piliakalnio šlaitai į Veiviržo slėnį statūs, iki 15 m aukščio – jie, upei paplovus, kiek išgriuvę. Papilio aikštelė dirvonuoja.

1905 m. čia apsilankęs Lietuvos piliakalnių entuziastas, tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis aikštelėje fiksavo 45 cm storio kultūrinį sluoksnį be jokių radinių. Visgi savo užrašuose L. Kšivickis mini kunigo rastas tris akmenines kulkas. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.

Veiviržo dešiniajame krante, į pietus-pietvakarius nuo piliakalnio, buvęs didelis kapinynas, kuriame rasta net Romos monetų. Tarp radinių – ir VIII–IX a. žalvarinė apyrankė.

Sklinda legendos apie čia buvusią šventą baltų vietą, degusią amžiną ugnį, deivės Mildos garbei aukotas aukas. Šių istorijų poveikį tik sustiprina aplink augantys seni ąžuolai. 1962 m. užrašytas Veiviržėnų gyventojos Onos Vernickaitės pasakojimas: „Žuvieda, ka eje er sopile tos kalnas. Ka keta karta tas žuvieda vaiks i perštene iskišis parneše mūso žmones, rada barant. Ta tievu saka anam: „Vaikele, ates laika – tuoki žmones kalks.“ Tuiki dabar er besam. Ti žuvieda išejan par Vuokiteja i Švedije.“

Veiviržėnų (Vilkių) piliakalnis

Veiviržėnai, Klaipėdos r.

Abipus Veiviržo upės esantis Veiviržėnų miestelis minimas nuo XIII a. Tai vienas vaizdingiausių Klaipėdos rajono kampelių, kurio banguotą reljefą raižo ne tik vienas didžiausių Minijos intakų, bet ir nuo jo atsišakojantys upeliai. Miestelio pradžia – čia pat, aukštumos kyšulyje, esantis piliakalnis. Jis žinomas ir Vilkių vardu.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas objektas vienintelis Klaipėdos rajone turi įtvirtintą papilį, esantį į rytus nuo piliakalnio. Papilys – tai įtvirtinta piliakalnio papėdės gyvenvietė, kurios įtvirtinimai gerokai galingesni už paprastos papėdės gyvenvietės įtvirtinimus. Papilius paprastai įrengdavo vietoje, kuri būdavo apsaugota gamtinių kliūčių – pvz., aukštumoje šalia piliakalnio. Papiliuose daugiausia gyvendavo amatininkai, taip pat – pirkliai.

Paties piliakalnio aikštelė vidutinio dydžio, trapecijos formos, su pylimu rytiniame gale. Keturkampė pylimo aikštelė nuo aukštumos pusės juosiama griovio, pietinėje pusėje būta dar ir pylimėlių. Piliakalnio šlaitai į Veiviržo slėnį statūs, iki 15 m aukščio – jie, upei paplovus, kiek išgriuvę. Papilio aikštelė dirvonuoja.

1905 m. čia apsilankęs Lietuvos piliakalnių entuziastas, tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis aikštelėje fiksavo 45 cm storio kultūrinį sluoksnį be jokių radinių. Visgi savo užrašuose L. Kšivickis mini kunigo rastas tris akmenines kulkas. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.

Veiviržo dešiniajame krante, į pietus-pietvakarius nuo piliakalnio, buvęs didelis kapinynas, kuriame rasta net Romos monetų. Tarp radinių – ir VIII–IX a. žalvarinė apyrankė.

Sklinda legendos apie čia buvusią šventą baltų vietą, degusią amžiną ugnį, deivės Mildos garbei aukotas aukas. Šių istorijų poveikį tik sustiprina aplink augantys seni ąžuolai. 1962 m. užrašytas Veiviržėnų gyventojos Onos Vernickaitės pasakojimas: „Žuvieda, ka eje er sopile tos kalnas. Ka keta karta tas žuvieda vaiks i perštene iskišis parneše mūso žmones, rada barant. Ta tievu saka anam: „Vaikele, ates laika – tuoki žmones kalks.“ Tuiki dabar er besam. Ti žuvieda išejan par Vuokiteja i Švedije.“

Palikite komentarą
El. paštas

Komentaras*

Siųsti
Komentaras išsiųstas sėkmingai!