Žemaičių Kalvarijos piliakalnis, vad. Šv. Jono kalnu

19°C
Žemaičių Kalvarija, Plungės r.
Klausyti
Maršrutai

IX–XIII a. kelių ir gatvių tinklą išsaugojęs Žemaičių Kalvarijos miestelis, anksčiau vadintas Gardais, kupinas archeologijos, sakralinių, kultūros paveldo ir gamtos įdomybių. Legenda teigia, kad senovės baltų krivis įsakęs visiems pro šią vietą vykstantiems žmonėms atvežti iš toliau po saiką žemių ir išpilti. Ant šio „suneštinio“ piliakalnio dabartinėje Žemaičių Kalvarijoje stovėjo senoji Gardų pilis. Ji minima 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho rašte dėl pietinių kuršių žemių dalybų. Vėliau čia buvo Gardų parapijos pirmosios Šv. Jono koplyčios vieta.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas piliakalnis rengtas Varduvos dešiniajame krante, santakoje su Pagardeniu. Jo aikštelė keturkampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 40 × 35 m dydžio, 2,5 m žemesniu rytiniu šonu. Aikštelės pietiniame krašte supiltas 35 m ilgio, 2 m aukščio, 28 m pločio pylimas, už kurio iškastas dabar jau užslinkęs griovys. Šlaitai statūs, 12 m aukščio. Piliakalnis dirvonuoja, vakariniame šlaite auga keli medžiai.

Piliakalnis apardytas 1637–1639 m. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus nurodymu jame įrengiant kalvarijas (tada miestelis ir gavo Žemaičių Kalvarijos vardą). Aikštelės šiauriniame gale stovi mūrinė koplyčia „Viešpats Jėzus suimamas“, ant pietinio pylimo – medinė koplyčia „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“ ir mūrinė Kristaus suėmimo skulptūra.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus XX a. pr. atliko piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis, o 1964 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas. 2004 m. ištirtas 4 kv. m plotas ties koplyčia, čia rasta žiestos keramikos šukė su horizontaliomis linijomis, dar po kelerių metų – keletas pavienių radinių.

Į šiaurės rytus nuo piliakalnio, kitapus Varduvos, 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos keramikos. 250 m į šiaurę yra IX–XIII a. kapinynas, tyrinėtas 2002 m.

Prie piliakalnio, vadinamo ir Šv. Jono kalnu, stovi koplytstulpis žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui. Jį iš ąžuolo išskaptavo Žemaitijos skulptūrų meistras, kryždirbys Antanas Vaškys. Paminkle pavaizduota, kaip vyskupas krikštija į Varduvos upelį įsibridusį žemaitį, taip pat jame iškaltas Šv. Jonas Krikštytojas, krikštijąs Jėzų, bei Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila.

Žemaičių Kalvarijos piliakalnis, vad. Šv. Jono kalnu

Žemaičių Kalvarija, Plungės r.

IX–XIII a. kelių ir gatvių tinklą išsaugojęs Žemaičių Kalvarijos miestelis, anksčiau vadintas Gardais, kupinas archeologijos, sakralinių, kultūros paveldo ir gamtos įdomybių. Legenda teigia, kad senovės baltų krivis įsakęs visiems pro šią vietą vykstantiems žmonėms atvežti iš toliau po saiką žemių ir išpilti. Ant šio „suneštinio“ piliakalnio dabartinėje Žemaičių Kalvarijoje stovėjo senoji Gardų pilis. Ji minima 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho rašte dėl pietinių kuršių žemių dalybų. Vėliau čia buvo Gardų parapijos pirmosios Šv. Jono koplyčios vieta.

I tūkstm.–XIII a. datuojamas piliakalnis rengtas Varduvos dešiniajame krante, santakoje su Pagardeniu. Jo aikštelė keturkampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 40 × 35 m dydžio, 2,5 m žemesniu rytiniu šonu. Aikštelės pietiniame krašte supiltas 35 m ilgio, 2 m aukščio, 28 m pločio pylimas, už kurio iškastas dabar jau užslinkęs griovys. Šlaitai statūs, 12 m aukščio. Piliakalnis dirvonuoja, vakariniame šlaite auga keli medžiai.

Piliakalnis apardytas 1637–1639 m. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus nurodymu jame įrengiant kalvarijas (tada miestelis ir gavo Žemaičių Kalvarijos vardą). Aikštelės šiauriniame gale stovi mūrinė koplyčia „Viešpats Jėzus suimamas“, ant pietinio pylimo – medinė koplyčia „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“ ir mūrinė Kristaus suėmimo skulptūra.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus XX a. pr. atliko piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis, o 1964 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas. 2004 m. ištirtas 4 kv. m plotas ties koplyčia, čia rasta žiestos keramikos šukė su horizontaliomis linijomis, dar po kelerių metų – keletas pavienių radinių.

Į šiaurės rytus nuo piliakalnio, kitapus Varduvos, 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos keramikos. 250 m į šiaurę yra IX–XIII a. kapinynas, tyrinėtas 2002 m.

Prie piliakalnio, vadinamo ir Šv. Jono kalnu, stovi koplytstulpis žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui. Jį iš ąžuolo išskaptavo Žemaitijos skulptūrų meistras, kryždirbys Antanas Vaškys. Paminkle pavaizduota, kaip vyskupas krikštija į Varduvos upelį įsibridusį žemaitį, taip pat jame iškaltas Šv. Jonas Krikštytojas, krikštijąs Jėzų, bei Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila.

Palikite komentarą
El. paštas

Komentaras*

Siųsti
Komentaras išsiųstas sėkmingai!